Apie Čiurlionį

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) – patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius ir dailininkas yra unikalus kūrėjas Europos meno istorijoje.

Savo kūrybinių ieškojimų įvairiapusiškumu M. K. Čiurlionis gali būti prilyginamas renesanso meistrams. Per vos dešimt metų trukusį kūrybos kelią jis sukūrė apie keturis šimtus muzikos kūrinių, tarp jų dvi stambias simfonines poemas, uvertiūrą, kantatą chorui ir orkestrui, dvi sonatas ir kelis variacijų ciklus fortepijonui, styginių kvartetą, kūrinius chorui bei daugybę fortepijoninių opusų. Tuo pat metu, per vos šešerius metus trukusį tapytojo kelią, Čiurlionis nutapė daugiau nei tris šimtus paveikslų, sukūrė nemažai grafikos darbų, be to, paliko literatūros ir poezijos kūrinių, reiškėsi publicistikoje, eksperimentavo meninėje fotografijoje. Jo užrašų sąsiuviniai iš studijų Varšuvos muzikos institute laikų atskleidžia domėjimąsi geologija ir istorija, chemija ir geometrija, fizika ir astronomija, astrologija ir mitologija, senosiomis ir moderniomis kalbomis, klasikine ir naująja filosofija, rytų ir vakarų religijomis.

Čiurlionio tapyba visada gožė jo muziką. Simfoninė poema „Jūra“ – drastiškas ekspresijos kūrinys. Tai didingiausias lietuvių nacionalinės muzikos simfoninis veikalas, vėlyvojo nacionalinio romantizmo apoteozė. Tai muzika, intonacijų užuominomis ir subtiliai kintančiais epizodų stiliais migruojanti tarp vokiškojo, slaviškojo ir šiaurietiškojo pasaulių: kaip tik tokia simbiozė ir tampa lietuviškumo etalonu muzikoje.

Menininkas gimė Varėnoje, vargonininko šeimoje. Jam sulaukus vos dvejų metų, šeima persikraustė į Druskininkus. Čia susiformavo jo meilė lietuviškai dainai, gamtai, o taip pat labai anksti atsiskleidė jo muzikinis talentas.

Vos trylikos sulaukęs, jaunasis Mikalojus Konstantinas siunčiamas mokytis į Plungę, į Kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklą, kur nuo šešiolikos jau griežia fleita rūmų orkestre, su koncertais aplanko Palangą ir Rietavą. Į Plungę ir Palangą jis vėliau grįš jau su savo sužadėtine, vėliau nuotaka rašytoja ir publiciste Sofija Kymantaite.

Palangos jūra įkvėpė M. K. Čiurlionį: su sužadėtine Sofija Kymantaite jie čia praleido 1908 m. vasarą: ėjo pasivaikščioti tiltu, kūrė, lankė vienas kitą, rašė būsimos operos „Jūratė“ libretą. Čia M. K. Čiurlionis taip pat nutapė V sonatą (Jūros sonatą), diptiką „Preliudas ir Fuga“, triptiką „Fantazija“. Palanga kūrėjui visuomet liko džiugiu atsiminimu – jis nuolat šį laiką prisimindavo laiškuose.

Kunigaikščio Oginskio finansiškai remiamas jis mokosi Varšuvos muzikos institute, o jau 1901 jaunasis kompozitorius vyksta studijuoti į vieną svarbiausių Europos muzikos centrų – Leipcigą. Studijuojant Leipcige atgimsta dar vaikystėje puoselėta meilė dailei ir į Varšuvą 1902 metų antroje pusėje M. K. Čiurlionis sugrįžta apsisprendęs puoselėti abi saviraiškos formas – ir vizualiąją ir muzikinę. 1905 metais jis pradeda vadovauti lietuvių savišalpos chorui Varšuvoje, o tais pačiais metais Peterburge eksponuoti jo paveikslai atneša ir pirmąją dailininko šlovę.

Nuo 1906 metų M. K. Čiurlionis vis aktyviau įsitraukia į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą. Jo idealistinis aukojimasis tautos ir meno idealų vardan pristato jį kaip tipišką romantizmo epochos kūrėją. Per trumpą gyvenimo Vilniuje tarpsnį M. K. Čiurlionis tampa vienu Lietuvos dailininkų draugijos lyderių, aktyviai prisideda rengiant pirmąsias lietuvių dailininkų parodas ir jose eksponuoja daugelį savo paveikslų. Taip pat vadovauja lietuviškiems chorams Vilniuje, o vėliau ir Sankt Peterburge.

Čiurlionis buvo pirmasis profesionalus Lietuvos kompozitorius, taip nuoširdžiai susidomėjęs lietuvių liaudies dainomis – jis ne tik jas harmonizavo, naudojo jų melodiką savo originaliuose kūriniuose, bet ir rinko jas, analizavo jų savybes publicistikos straipsniuose.