Vasario 5 - 28 d. Palangos viešosios bibliotekos periodikos skaitykloje eksponuojama Juozo Urbono filatelijos kolekcija "Sibiro Laiškai“
2013-01-28
Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje vasario 5-28 dienomis, pristatoma kolekcija „Sibiro Laiškai“, kurioje pateikiama filatelinė medžiaga − pašto vokai ir pašto atvirutės, pašto antspaudai, cenzūros atžymėjimai, pašto pinigų perlaidos ir siuntinių siuntimo bei kiti pašto dokumentai.
Parodoje eksponuojama medžiaga apima teritoriją nuo Archangelsko, Komių žemių, Vidurinės Azijos bei Kazachstano iki Vakarų ir Rytų Sibiro, Jakutijos ir Tolimųjų Rytų ir didelę dalį Lietuvos vietovių.
Sibiro laiškai − tai laiškai iš kalėjimų, iš skirstymo punktų ir trėmimo vietų. Išlikę pačių tremtinių ranka parašyti laiškai, leidžia bent bendrais bruožais susidaryti tremties sąlygų lageriuose vaizdą. Prieš dešimtmetį pradėjęs rinkti kolekciją, parodos ,,Sibiro laiškai“ autorius Juozas Urbonas rėmėsi lietuvių tremtinių ir politinių kalinių filateline medžiaga, kuri atspindi ir Lietuvos pašto istoriją. Kolekcijos „Sibiro Laiškai“ tikslas - parodyti Lietuvių politinių kalinių ir tremtinių pašto ypatybes GULAG‘o sąlygomis.
Šioje parodoje pateikiama tik dalis turimos kolekcijos „Sibiro laiškai“. Visa kolekcija, 250 lapų apimties, buvo pristatyta 2012 metų birželio mėnesį Vilniaus mieste centriniame pašte.
Nuo 2008 metų kolekcija pristatoma Lietuvoje bei tarptautiniuose konkursuose. Europos filatelijos parodoje Antverpene 2010 metais kolekcija įvertinta Paauksuotu medaliu. Tarptautinėje parodoje Gardine 2011 metais apdovanota Didžiuoju aukso medaliu.
,,Visa kolekcijoje esanti medžiaga yra svarbi ir įdomi nieko negaliu išskirti. Galbūt kol kas vienintelis žinomas laiškas sulankstytas į „trikampį“ siųstas 1943 metais liepos 8 dieną į Lietuvą per „fronto“ liniją. Laiškas išsiųstas pašto vagonu iš stoties Ribnica (Komi) į Mažeikius. Tai rečiausias vokas esantis kolekcijoje. Kai kurie vokai, adresuoti iš Magadano, kolekcijoje rodomi pirmą kartą“, - rašo parodos autorius kolekcininkas J. Urbonas.
Autoriui kuriant filatelijos parodą „Sibiro Laiškai“ labai svarbūs ir pačių tremtinių prisiminimai apie pašto reikalus tremtyje.
Sibiro laiškuose, užrašuose, pranešimuose, parašytuose tremties laikotarpiu, yra daug vertingos informacijos apie paprasto žmogaus padėtį „didžiojoje“ valstybėje, tai istorinis šaltinis, rašytinis paveldas.
GULAG‘as neturėjo savo pašto ir nebuvo paskelbta jokių specialių vokų ir atvirukų. GULAG‘o laiškus galima nustatyti tik iš adresų ar kitų ženklų ant vokų, bei laiškų turinio. Pirmieji laiškai buvo parašyti vagonuose ir išmesti pro langą, kad juos radę žmonės pasiųstų užrašytu adresu. Laiškai, nors ir režimo sąlygomis, „keliavo“ iš Lietuvos ir atgal, tarp lagerių. Vienas kitas laiškas buvo išsiųstas ir į užsienį. Tai ypač reti laiškai pasiekę mūsų dienas. Nemažai dalis jų saugoma muziejuose bei įvairiuose archyvuose.
Jie ypatingi tuo, kad sugebėjo sugrįžti atgal į Lietuvą.
Kita laiškų dalis – tai laiškai į Sibirą, į GULAGą. Likę Tėvynėje giminaičiai bei artimieji keisdami išsiuntimo vietas ir būdus siuntė žinutes, siuntinius bei pinigines perlaidas. Išlikę filateliniai dokumentai ir pašto medžiaga parodo rūpestį ir paramą artimiesiems, atsidūrusiems toli nuo Tėvynės.
Vėlesniame laikotarpyje jų laiškai iš Sibiro užplūdo valstybės vadovus, respublikinių bei sričių įstaigų viršininkus su prašymais dėl artimųjų reabilitavimo bei sugrąžinimo į Lietuvą. Iki mūsų dienų išliko vienetiniai pavyzdžiai apie prašymų įteikimą adresatams.
Tai ypatingi vienetiniai egzemplioriai, išsaugoti ir grįžę į Lietuvą.
Dauguma laiškų parašyta plunksnakočiu ir rašalu, retai – paprastu ar spalvotu pieštuku. Cheminis pieštukas buvo uždraustas, tačiau išliko ir taip parašytų laiškų. Rašomąja mašinėle rašyti lageriuose laiškai yra labai reti.
Popieriaus, vokų ir pašto ženklų įsigijimu rūpinosi patys tremtiniai. Daugelis savo laiškuose giminaičius prašė visa tai atsiųstų laiškuose ar siuntiniuose.
Susirašinėjimo dokumentai iki 1942 metų labai reti. Vienas kitas laiškas sutinkamas su Vilniaus krašto adresu. Iš 1942-1943 metų susirašinėjimo yra išlikę laiškų tik tarp lagerių ir keletas pasiekusių užsienį. Pirmieji laiškai, praėjus karo frontui, Lietuvą pasiekė 1944 metų rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Dalis pirmosios tremties tėvynainių su artimaisiais susisiekė tik po karo.
Nuo 1942 m. birželio mėn. 28 d. visoje teritorijoje buvo įvesta karinė cenzūra, NKVD buvo papildyta 3800 politinių kontrolierių etatų, per kurių rankas perėjo visa informacija, tame skaičiuje ir GULAG‘o paštas. Cenzūra buvo ir lagerių viduje, egzistavo laiškų rašymo instrukcijos ir pašto režimas.
Vienas labai paplitęs laiškų rašymas ir siuntimas buvo įvairia forma sulankstytas prirašytas popieriaus lapas į “trikampį“ arba „rombą“. Pasitaikė atvejų, kai lapas perlenktas per pusę ir užklijuotas sulenktu pašto ženklu ar juostele. Be laiškų buvo rašomi ir atvirlaiškiai.
Dažnai tremtiniai rašydami laišką paminėdavo kad namiškiai būtinai įdėtų į siuntinį ar voką popieriaus, pašto ženklų bei vokų.
Kaip minėjau popierius tremtyje turėjo „aukso“ vertę. Išradingumo tremtiniams netrūko. Laiškai iš laisvės, laiškai nuo giminių iš kitų stovyklų, artimųjų meilė padėjo kaliniams ne tik išgyventi, bet ir išsaugoti savo žmogiškumą, suteikė jėgų gyventi, neprarasti vilties ir laukti išleidimo. Verstiniai vokai, antrą kartą ant to paties popieriaus parašyti laiškai, savadarbės pašto atvirutės, laiškai ant beržo tošies, ant laikraščių ar medžiagos skiautelių, tai tik dalis tremtinių išradingumo pranešti nors mažą žinutę giminėms bei artimiesiems.
Prima Bučytė-Petrylienė straipsnyje „Už meilę Tėvynei - Sibiro lageriai“: prisimena: „Karabaso lageryje dirbome akmens skaldykloje. Daug laiškų teko nelegaliai išnešti iš zonos ir juos nelegaliai išsiųsti. Eidama į akmens skaldyklą, paimdavau kalinių laiškus, kruopščiai juos paslėpdavau, kad sargybiniai darydami kratą nerastų. Mes, kalinės, kraudavome akmenis į vagonus. Supakuotus laiškus padėdavau vagono dugne. Ant laiškų pakraudavome akmenis. Šiuos vagonus nugabendavo į statybas. Statybose daugiausiai dirbo tremtiniai. Jie iškraudavo akmenis, o mūsų laiškus išsiųsdavo į Lietuvą. Gaudavome žinutę, kad laiškai išsiųsti. Tokiu būdu kalinių laiškai pasiekdavo Lietuvą, mūsų artimieji sužinojo apie gyvenimą lageriuose. Iš zonos mums buvo leista legaliai rašyti laiškus du kartus per metus ir tik keletą žodžių...“.
Vaclovas Milaitis straipsnyje „Sibiro lageriai nesunaikino laisvės troškimo“ rašo: “Mano tėvus Milaičius, brolius ir seserį ištrėmė 1948 metais gegužės 22 dieną. Kai mane nuteisė, tuomet „prisikasė“ ir prie mano tėvų. Kad mano šeima ištremta, sužinojau gavęs laišką nuo sesers. Ji Oršoje išmetė iš traukinio laišką, kurį geri žmonės radę išsiuntė man“.
Elena Skirelytė-Vaitkienė straipsnyje „Vasario 16-ają atėmė Tėvynę ir laisvę“ prisimena: „Lageryje laiškai pereidavo per patikrinimą, todėl laiškuose rašydavome tik „sveiki gyvi“, „pasiilgome“. Apie lagerių katorgą Lietuvoje beveik niekas nežinojo, tik vėliau paaiškėjo“.
Bronius Antanaitis knygoje „Žodžiai iš pragaro“ plačiai ir detaliai aprašo pašto sunkumus Vorkutlage “Išgirdęs apie 29-osios šachtos lagerį, jaučiau, kad būtent ten ir pakliūsiu. Už kokio kilometro nuo šachtos įkurtas lageris. Jo adresas buvo toks: Vorkuta, pašto dėžutė 223 P-41. Pirmas skaitmuo – lageryno numeris, antrasis – lagerio. Raidė „P“ reiškia, jog lageris rėžiminis.... „Per metus leidžiama rašyti tik du laiškus. Laiškus tikrina „kūmas“, registraciją tvarko „kultūrinė“ dalis. Skelbimų lentoje „Kaveče“ prikalė įsakymą dėl laiškų rašymo. Rašyti galima per metus tik du kartus. Pavyzdingiems ir gerai dirbantiems lagerio viršininkas gali leisti ir dažniau rašyti. Įsakyme buvo nurodyta, kad japonai, korėjiečiai, kinai, mongolai ir kiti Tolimųjų rytų ne Sovietų sąjungos žmonės namiškiams savo adresą nurodytų tokį: Chabarovskas, pašto dėžutė 223-p-41, vokiečiai ir kiti Vakarų Europos žmonės ir ne Sovietų sąjungos piliečiai rašo: Maskva, pašto dėžutė Nr.223-p-41, Sovietų sąjungos piliečiai rašo: Vorkuta, pašto dėžutės numeris toks pat kaip užsieniečiams.
Rimvydas Racėnas knygoje „Komių žemėje“ rašo: „kiekviename didesniame lageryje būdavo toks padalinys – KVČ (kulturno vospitatelnaja čast), kur laiškus ir cenzūravo“.
Marija Gabačiauskienė knygos „Jei laimė nebūtų lydėjusi“ skyrelyje „Karui pasibaigus“ prisimena: “Jau maždaug nuo 1944 metų vasaros vidurio radijas, pranešdamas apie karo eigą, ėmė minėti Lietuvos miestelių bei vietovių pavadinimus. Mudvi su seseria pradėjome nekantriai laukti, kada susitvarkys pašto ryšiai su Lietuva, kada galėsime parašyti pirmąjį laišką (tremtis nuo 1941 metų birželio 14 d. Ust Lochčimas, Syktyvkaras aut. pastaba) tėvynėje likusiems artimiesiems ir pranešti, kad mudvi dar gyvos. Ilgokai perkratinėjusios savo pažįstamus, nusprendėm, kad toks žmogus yra Juozas Putramėnas, gyvenantis Tytuvėnuose. Neatsimenu, liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje gavome pirmuosius laiškus nuo savo vyrų giminių....“
Dalis filatelijos medžiagos yra išlikusi kolekcijos autoriaus šeimos ir giminių archyvuose nuo 1948 metų. Parodoms eksponatai pradėti kurti prieš 10 metų. Tremtinių bei politinių kalinių pašto medžiaga yra pasklidusi po visą pasaulį. Didesnė dalis eksponatų išsaugota Lietuvoje. Nemažai jos dabar aptinkama pas Rusijos Federacijos filatelistus, Europoje bei Amerikoje. Keletą eksponatų kolekcijoje galima pamatyti pirmą kartą, kaip likusių nesunaikintų/išgelbėtų, tai vokai siųsti į įvairias aukščiausias sąjungines institucijas, kraštų bei sričių NKVD padalinius iš tremties vietų, kur jie ir išbuvo. Dalį, kolekcijoje esančių Sibiro laiškų, yra padovanoję patys jų autoriai. Kolekcija nuolat papildoma naujais eksponatais, pašto istorijos bei maršrutų, paskirties bei tarifų požiūriu. Atliekamas medžiagos tyrimas.
Nuo 2008 metų kolekcija rodoma Lietuvoje bei tarptautinėse konkursinėse parodose: Lenkijoje – 2009, 2011 metais, Baltarusijoje – 2011 metais bei Belgijoje – 2010 metais. Svarbiausias įvertinimas suteiktas Europos filatelijos parodoje Antverpene 2010 metais – Paauksuotas medalis. Tarptautinėse parodose įvertinimai suteikti ir aukštesni. Tarptautinėje parodoje Gardine 2011 metais suteiktas įvertinimas – Didysis aukso medalis.
Mano kolega amerikietis filatelistas Skipton David kolekcijoje „ZEK-tarybinis vergas - darbininkų imperija ir jos įpėdiniai 1917-2000“ (ZEK - the soviet slave - labor empire and its successors, 1917–2000), filatelijos medžiagos pagalba atskleidžia visą Gulago istoriją iki šių dienų.
Filatelistas Juozas Urbonas.
Sibiro laiškai − tai laiškai iš kalėjimų, iš skirstymo punktų ir trėmimo vietų. Išlikę pačių tremtinių ranka parašyti laiškai, leidžia bent bendrais bruožais susidaryti tremties sąlygų lageriuose vaizdą. Prieš dešimtmetį pradėjęs rinkti kolekciją, parodos ,,Sibiro laiškai“ autorius Juozas Urbonas rėmėsi lietuvių tremtinių ir politinių kalinių filateline medžiaga, kuri atspindi ir Lietuvos pašto istoriją. Kolekcijos „Sibiro Laiškai“ tikslas - parodyti Lietuvių politinių kalinių ir tremtinių pašto ypatybes GULAG‘o sąlygomis.
Šioje parodoje pateikiama tik dalis turimos kolekcijos „Sibiro laiškai“. Visa kolekcija, 250 lapų apimties, buvo pristatyta 2012 metų birželio mėnesį Vilniaus mieste centriniame pašte.
Nuo 2008 metų kolekcija pristatoma Lietuvoje bei tarptautiniuose konkursuose. Europos filatelijos parodoje Antverpene 2010 metais kolekcija įvertinta Paauksuotu medaliu. Tarptautinėje parodoje Gardine 2011 metais apdovanota Didžiuoju aukso medaliu.
,,Visa kolekcijoje esanti medžiaga yra svarbi ir įdomi nieko negaliu išskirti. Galbūt kol kas vienintelis žinomas laiškas sulankstytas į „trikampį“ siųstas 1943 metais liepos 8 dieną į Lietuvą per „fronto“ liniją. Laiškas išsiųstas pašto vagonu iš stoties Ribnica (Komi) į Mažeikius. Tai rečiausias vokas esantis kolekcijoje. Kai kurie vokai, adresuoti iš Magadano, kolekcijoje rodomi pirmą kartą“, - rašo parodos autorius kolekcininkas J. Urbonas.
Autoriui kuriant filatelijos parodą „Sibiro Laiškai“ labai svarbūs ir pačių tremtinių prisiminimai apie pašto reikalus tremtyje.
Sibiro laiškuose, užrašuose, pranešimuose, parašytuose tremties laikotarpiu, yra daug vertingos informacijos apie paprasto žmogaus padėtį „didžiojoje“ valstybėje, tai istorinis šaltinis, rašytinis paveldas.
GULAG‘as neturėjo savo pašto ir nebuvo paskelbta jokių specialių vokų ir atvirukų. GULAG‘o laiškus galima nustatyti tik iš adresų ar kitų ženklų ant vokų, bei laiškų turinio. Pirmieji laiškai buvo parašyti vagonuose ir išmesti pro langą, kad juos radę žmonės pasiųstų užrašytu adresu. Laiškai, nors ir režimo sąlygomis, „keliavo“ iš Lietuvos ir atgal, tarp lagerių. Vienas kitas laiškas buvo išsiųstas ir į užsienį. Tai ypač reti laiškai pasiekę mūsų dienas. Nemažai dalis jų saugoma muziejuose bei įvairiuose archyvuose.
Jie ypatingi tuo, kad sugebėjo sugrįžti atgal į Lietuvą.
Kita laiškų dalis – tai laiškai į Sibirą, į GULAGą. Likę Tėvynėje giminaičiai bei artimieji keisdami išsiuntimo vietas ir būdus siuntė žinutes, siuntinius bei pinigines perlaidas. Išlikę filateliniai dokumentai ir pašto medžiaga parodo rūpestį ir paramą artimiesiems, atsidūrusiems toli nuo Tėvynės.
Vėlesniame laikotarpyje jų laiškai iš Sibiro užplūdo valstybės vadovus, respublikinių bei sričių įstaigų viršininkus su prašymais dėl artimųjų reabilitavimo bei sugrąžinimo į Lietuvą. Iki mūsų dienų išliko vienetiniai pavyzdžiai apie prašymų įteikimą adresatams.
Tai ypatingi vienetiniai egzemplioriai, išsaugoti ir grįžę į Lietuvą.
Dauguma laiškų parašyta plunksnakočiu ir rašalu, retai – paprastu ar spalvotu pieštuku. Cheminis pieštukas buvo uždraustas, tačiau išliko ir taip parašytų laiškų. Rašomąja mašinėle rašyti lageriuose laiškai yra labai reti.
Popieriaus, vokų ir pašto ženklų įsigijimu rūpinosi patys tremtiniai. Daugelis savo laiškuose giminaičius prašė visa tai atsiųstų laiškuose ar siuntiniuose.
Susirašinėjimo dokumentai iki 1942 metų labai reti. Vienas kitas laiškas sutinkamas su Vilniaus krašto adresu. Iš 1942-1943 metų susirašinėjimo yra išlikę laiškų tik tarp lagerių ir keletas pasiekusių užsienį. Pirmieji laiškai, praėjus karo frontui, Lietuvą pasiekė 1944 metų rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Dalis pirmosios tremties tėvynainių su artimaisiais susisiekė tik po karo.
Nuo 1942 m. birželio mėn. 28 d. visoje teritorijoje buvo įvesta karinė cenzūra, NKVD buvo papildyta 3800 politinių kontrolierių etatų, per kurių rankas perėjo visa informacija, tame skaičiuje ir GULAG‘o paštas. Cenzūra buvo ir lagerių viduje, egzistavo laiškų rašymo instrukcijos ir pašto režimas.
Vienas labai paplitęs laiškų rašymas ir siuntimas buvo įvairia forma sulankstytas prirašytas popieriaus lapas į “trikampį“ arba „rombą“. Pasitaikė atvejų, kai lapas perlenktas per pusę ir užklijuotas sulenktu pašto ženklu ar juostele. Be laiškų buvo rašomi ir atvirlaiškiai.
Dažnai tremtiniai rašydami laišką paminėdavo kad namiškiai būtinai įdėtų į siuntinį ar voką popieriaus, pašto ženklų bei vokų.
Kaip minėjau popierius tremtyje turėjo „aukso“ vertę. Išradingumo tremtiniams netrūko. Laiškai iš laisvės, laiškai nuo giminių iš kitų stovyklų, artimųjų meilė padėjo kaliniams ne tik išgyventi, bet ir išsaugoti savo žmogiškumą, suteikė jėgų gyventi, neprarasti vilties ir laukti išleidimo. Verstiniai vokai, antrą kartą ant to paties popieriaus parašyti laiškai, savadarbės pašto atvirutės, laiškai ant beržo tošies, ant laikraščių ar medžiagos skiautelių, tai tik dalis tremtinių išradingumo pranešti nors mažą žinutę giminėms bei artimiesiems.
Prima Bučytė-Petrylienė straipsnyje „Už meilę Tėvynei - Sibiro lageriai“: prisimena: „Karabaso lageryje dirbome akmens skaldykloje. Daug laiškų teko nelegaliai išnešti iš zonos ir juos nelegaliai išsiųsti. Eidama į akmens skaldyklą, paimdavau kalinių laiškus, kruopščiai juos paslėpdavau, kad sargybiniai darydami kratą nerastų. Mes, kalinės, kraudavome akmenis į vagonus. Supakuotus laiškus padėdavau vagono dugne. Ant laiškų pakraudavome akmenis. Šiuos vagonus nugabendavo į statybas. Statybose daugiausiai dirbo tremtiniai. Jie iškraudavo akmenis, o mūsų laiškus išsiųsdavo į Lietuvą. Gaudavome žinutę, kad laiškai išsiųsti. Tokiu būdu kalinių laiškai pasiekdavo Lietuvą, mūsų artimieji sužinojo apie gyvenimą lageriuose. Iš zonos mums buvo leista legaliai rašyti laiškus du kartus per metus ir tik keletą žodžių...“.
Vaclovas Milaitis straipsnyje „Sibiro lageriai nesunaikino laisvės troškimo“ rašo: “Mano tėvus Milaičius, brolius ir seserį ištrėmė 1948 metais gegužės 22 dieną. Kai mane nuteisė, tuomet „prisikasė“ ir prie mano tėvų. Kad mano šeima ištremta, sužinojau gavęs laišką nuo sesers. Ji Oršoje išmetė iš traukinio laišką, kurį geri žmonės radę išsiuntė man“.
Elena Skirelytė-Vaitkienė straipsnyje „Vasario 16-ają atėmė Tėvynę ir laisvę“ prisimena: „Lageryje laiškai pereidavo per patikrinimą, todėl laiškuose rašydavome tik „sveiki gyvi“, „pasiilgome“. Apie lagerių katorgą Lietuvoje beveik niekas nežinojo, tik vėliau paaiškėjo“.
Bronius Antanaitis knygoje „Žodžiai iš pragaro“ plačiai ir detaliai aprašo pašto sunkumus Vorkutlage “Išgirdęs apie 29-osios šachtos lagerį, jaučiau, kad būtent ten ir pakliūsiu. Už kokio kilometro nuo šachtos įkurtas lageris. Jo adresas buvo toks: Vorkuta, pašto dėžutė 223 P-41. Pirmas skaitmuo – lageryno numeris, antrasis – lagerio. Raidė „P“ reiškia, jog lageris rėžiminis.... „Per metus leidžiama rašyti tik du laiškus. Laiškus tikrina „kūmas“, registraciją tvarko „kultūrinė“ dalis. Skelbimų lentoje „Kaveče“ prikalė įsakymą dėl laiškų rašymo. Rašyti galima per metus tik du kartus. Pavyzdingiems ir gerai dirbantiems lagerio viršininkas gali leisti ir dažniau rašyti. Įsakyme buvo nurodyta, kad japonai, korėjiečiai, kinai, mongolai ir kiti Tolimųjų rytų ne Sovietų sąjungos žmonės namiškiams savo adresą nurodytų tokį: Chabarovskas, pašto dėžutė 223-p-41, vokiečiai ir kiti Vakarų Europos žmonės ir ne Sovietų sąjungos piliečiai rašo: Maskva, pašto dėžutė Nr.223-p-41, Sovietų sąjungos piliečiai rašo: Vorkuta, pašto dėžutės numeris toks pat kaip užsieniečiams.
Rimvydas Racėnas knygoje „Komių žemėje“ rašo: „kiekviename didesniame lageryje būdavo toks padalinys – KVČ (kulturno vospitatelnaja čast), kur laiškus ir cenzūravo“.
Marija Gabačiauskienė knygos „Jei laimė nebūtų lydėjusi“ skyrelyje „Karui pasibaigus“ prisimena: “Jau maždaug nuo 1944 metų vasaros vidurio radijas, pranešdamas apie karo eigą, ėmė minėti Lietuvos miestelių bei vietovių pavadinimus. Mudvi su seseria pradėjome nekantriai laukti, kada susitvarkys pašto ryšiai su Lietuva, kada galėsime parašyti pirmąjį laišką (tremtis nuo 1941 metų birželio 14 d. Ust Lochčimas, Syktyvkaras aut. pastaba) tėvynėje likusiems artimiesiems ir pranešti, kad mudvi dar gyvos. Ilgokai perkratinėjusios savo pažįstamus, nusprendėm, kad toks žmogus yra Juozas Putramėnas, gyvenantis Tytuvėnuose. Neatsimenu, liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje gavome pirmuosius laiškus nuo savo vyrų giminių....“
Dalis filatelijos medžiagos yra išlikusi kolekcijos autoriaus šeimos ir giminių archyvuose nuo 1948 metų. Parodoms eksponatai pradėti kurti prieš 10 metų. Tremtinių bei politinių kalinių pašto medžiaga yra pasklidusi po visą pasaulį. Didesnė dalis eksponatų išsaugota Lietuvoje. Nemažai jos dabar aptinkama pas Rusijos Federacijos filatelistus, Europoje bei Amerikoje. Keletą eksponatų kolekcijoje galima pamatyti pirmą kartą, kaip likusių nesunaikintų/išgelbėtų, tai vokai siųsti į įvairias aukščiausias sąjungines institucijas, kraštų bei sričių NKVD padalinius iš tremties vietų, kur jie ir išbuvo. Dalį, kolekcijoje esančių Sibiro laiškų, yra padovanoję patys jų autoriai. Kolekcija nuolat papildoma naujais eksponatais, pašto istorijos bei maršrutų, paskirties bei tarifų požiūriu. Atliekamas medžiagos tyrimas.
Nuo 2008 metų kolekcija rodoma Lietuvoje bei tarptautinėse konkursinėse parodose: Lenkijoje – 2009, 2011 metais, Baltarusijoje – 2011 metais bei Belgijoje – 2010 metais. Svarbiausias įvertinimas suteiktas Europos filatelijos parodoje Antverpene 2010 metais – Paauksuotas medalis. Tarptautinėse parodose įvertinimai suteikti ir aukštesni. Tarptautinėje parodoje Gardine 2011 metais suteiktas įvertinimas – Didysis aukso medalis.
Mano kolega amerikietis filatelistas Skipton David kolekcijoje „ZEK-tarybinis vergas - darbininkų imperija ir jos įpėdiniai 1917-2000“ (ZEK - the soviet slave - labor empire and its successors, 1917–2000), filatelijos medžiagos pagalba atskleidžia visą Gulago istoriją iki šių dienų.
Filatelistas Juozas Urbonas.
