Viešojoje bibliotekoje - susitikimas su G. Oškinyte
2012-07-13
Liepos 19 d., ketvirtadienį, 16 val. miesto viešojoje bibliotekoje vyks susitikimas su dailininke GRAŽINA OŠKINYTE ir dailės parodos "Ties horizontu " pristatymas.
GRAŽINA OŠKINYTĖ – EIMANAVIČIENĖ
TIES HORIZONTU
Gražina Oškinytė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, Broniaus Oškinio, žymaus Lietuvos sklandytuvų konstruktoriaus, sukonstravusio seriją jo paties inicialais pažymėtų BRO sklandytuvų ir Birutės Oškinienės, medicinos sesers, šeimoje. 1959 – 1965 Gražina studijavo grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Nuo 1965 m. gyvena Palangoje. Parodose dalyvauja nuo1967 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1978), meno kūrėjo statusas.
Per kelis kūrybos dešimtmečius išbandytos įvairios technikos – grafitas, pastelė, tušas ir plunksnelė, ofortas, kartono raižinys, monotipija, akvatinta. Tarp temų ir kūrinių atlikimo technikų egzistuoja įdomus ryšys – kiekviena jų sukurti darbai tiesiog natūraliai klostosi į ciklus, serijas, tęstinius lakoniškus pasakojimus apie dangų, žemę, kalvas lygumas, dangaus kūnus, horizontus, kurie neskiria, tik atveria.
Galima vardyti daugybę motyvų, užpildančių nuolat kintančius Gražinos kraštovaizdžius, bet visi jie byloja apie žmogų, kurio esatimi alsuoja tie vizionieriški peizažai, sapno – būdravimo ar kosmogoninio mito išprovokuoti. Regimi, realūs, bet daugiau vidiniai, patys slapčiausi, numanomi ir / ar nnujaučiami žmogaus ir gamtos ryšiai grafikos lakštuose metaforiškai išreiškiami minimalistinių aptakių formų, minkštų šešėlių, pustonių, subtilių faktūrų, tekstūrų – ir simbolių, metaforų kalba.
Kalvų apybraižos tobulai atkartoja ir beveik nejučia pereina į moters kūno linkius, transformuojasi į archetipinį Pramotės – gimdytojos, Žemės motinėlės, žemės materijos motyvą, iš kurio veržiasi joje slypinčios amžinosios galios, Greta tamsuoja akivarai, slėpingi duburiai, kuriuose neveikia laiko dėsniai. Jie neardo harmonijos, yra kaip būtina jos egzistavimo dalis. Nuolatiniu sidabrišku šviesos ir tamsos bangavimu arba dangaus kūnų nušvitimu / užtemimu kūriniai emanuoja ramybę ir paslaptį. Gražinos grafika – tai trumpi vientisos poetinės poemos fagmentai, kuriems popieriaus stačiakampiuose atveriamos naujos, neaprėpiamos erdvės.
Grakščiai apie Gražinos kūrybą yra pasakęs šviesios atminties grafikas Algis Kliševičius: ,, Maža to, kad moteris – paslaptis, menas – paslaptis. O čia gi – moters menas – dviguba paslaptis“.
Per kelis kūrybos dešimtmečius išbandytos įvairios technikos – grafitas, pastelė, tušas ir plunksnelė, ofortas, kartono raižinys, monotipija, akvatinta. Tarp temų ir kūrinių atlikimo technikų egzistuoja įdomus ryšys – kiekviena jų sukurti darbai tiesiog natūraliai klostosi į ciklus, serijas, tęstinius lakoniškus pasakojimus apie dangų, žemę, kalvas lygumas, dangaus kūnus, horizontus, kurie neskiria, tik atveria.
Galima vardyti daugybę motyvų, užpildančių nuolat kintančius Gražinos kraštovaizdžius, bet visi jie byloja apie žmogų, kurio esatimi alsuoja tie vizionieriški peizažai, sapno – būdravimo ar kosmogoninio mito išprovokuoti. Regimi, realūs, bet daugiau vidiniai, patys slapčiausi, numanomi ir / ar nnujaučiami žmogaus ir gamtos ryšiai grafikos lakštuose metaforiškai išreiškiami minimalistinių aptakių formų, minkštų šešėlių, pustonių, subtilių faktūrų, tekstūrų – ir simbolių, metaforų kalba.
Kalvų apybraižos tobulai atkartoja ir beveik nejučia pereina į moters kūno linkius, transformuojasi į archetipinį Pramotės – gimdytojos, Žemės motinėlės, žemės materijos motyvą, iš kurio veržiasi joje slypinčios amžinosios galios, Greta tamsuoja akivarai, slėpingi duburiai, kuriuose neveikia laiko dėsniai. Jie neardo harmonijos, yra kaip būtina jos egzistavimo dalis. Nuolatiniu sidabrišku šviesos ir tamsos bangavimu arba dangaus kūnų nušvitimu / užtemimu kūriniai emanuoja ramybę ir paslaptį. Gražinos grafika – tai trumpi vientisos poetinės poemos fagmentai, kuriems popieriaus stačiakampiuose atveriamos naujos, neaprėpiamos erdvės.
Grakščiai apie Gražinos kūrybą yra pasakęs šviesios atminties grafikas Algis Kliševičius: ,, Maža to, kad moteris – paslaptis, menas – paslaptis. O čia gi – moters menas – dviguba paslaptis“.
KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ ( Iš G.O. jubiliejinės parodos pristatymo 2012 m. sausio mėn. ,,Klaipėdos galerijoje“).
