Viešojoje bibliotekoje - susitikimas su G. Oškinyte
Per kelis kūrybos dešimtmečius išbandytos įvairios technikos – grafitas, pastelė, tušas ir plunksnelė, ofortas, kartono raižinys, monotipija, akvatinta. Tarp temų ir kūrinių atlikimo technikų egzistuoja įdomus ryšys – kiekviena jų sukurti darbai tiesiog natūraliai klostosi į ciklus, serijas, tęstinius lakoniškus pasakojimus apie dangų, žemę, kalvas lygumas, dangaus kūnus, horizontus, kurie neskiria, tik atveria.
Galima vardyti daugybę motyvų, užpildančių nuolat kintančius Gražinos kraštovaizdžius, bet visi jie byloja apie žmogų, kurio esatimi alsuoja tie vizionieriški peizažai, sapno – būdravimo ar kosmogoninio mito išprovokuoti. Regimi, realūs, bet daugiau vidiniai, patys slapčiausi, numanomi ir / ar nnujaučiami žmogaus ir gamtos ryšiai grafikos lakštuose metaforiškai išreiškiami minimalistinių aptakių formų, minkštų šešėlių, pustonių, subtilių faktūrų, tekstūrų – ir simbolių, metaforų kalba.
Kalvų apybraižos tobulai atkartoja ir beveik nejučia pereina į moters kūno linkius, transformuojasi į archetipinį Pramotės – gimdytojos, Žemės motinėlės, žemės materijos motyvą, iš kurio veržiasi joje slypinčios amžinosios galios, Greta tamsuoja akivarai, slėpingi duburiai, kuriuose neveikia laiko dėsniai. Jie neardo harmonijos, yra kaip būtina jos egzistavimo dalis. Nuolatiniu sidabrišku šviesos ir tamsos bangavimu arba dangaus kūnų nušvitimu / užtemimu kūriniai emanuoja ramybę ir paslaptį. Gražinos grafika – tai trumpi vientisos poetinės poemos fagmentai, kuriems popieriaus stačiakampiuose atveriamos naujos, neaprėpiamos erdvės.
Grakščiai apie Gražinos kūrybą yra pasakęs šviesios atminties grafikas Algis Kliševičius: ,, Maža to, kad moteris – paslaptis, menas – paslaptis. O čia gi – moters menas – dviguba paslaptis“.