Palangos miesto viešojoje bibliotekoje - A. Kiviliaus kūrybos paroda
2012-10-10
Palangos miesto viešojoje bibliotekoje spalio mėnesį eksponuojama Alberto Kiviliaus kūrybos paroda (aliejus, pastelė).
ALBERTAS KIVILIUS (1933–2001)
ALBERTAS KIVILIUS (1933–2001)
Apie 1960-uosius metus jaunas ir energingas Šiaulių dailininkų būrelis intensyviai ieškojo atspirties taškų savo buvimui. Vilniaus instituto auklėtiniai tapytojai Viktoras Verbickas, Jeronimas Kmieliauskas, Vitolis Trušys, skulptorius Aloyzas Toleikis atvyko dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą. Į besiformuojantį dailininkų kolektyvą svariai ir sėkmingai įsiliejo šiaulietis veteranas, dailininkas universalas Gerardas Bagdonavičius. Vienas iš bendravimo ir traukos taškų buvo „Aušros“ muziejus, kuriame 1962 m. buvo atidaryta pirmoji Šiaulių dailininkų kūrybos paroda, o vėliau ilgą laikotarpį muziejus tapo dailės ekspozicijų baze.
Šiame muziejuje 1960–1969 m. dirbo Albertas Kivilius, kuris tapo nuolatiniu sambūrio dalyviu, dailės gyvenimo ir dailės kūrinių fotografu, „savu tarp savųjų“. Netikėtai 1971 m. jis išvyko į Klaipėdą, tapo jūrininku, tačiau ryšiai su Šiauliais nenutrūko, ypač V. Triušiu. Dažnai pas jį, jau profesorių, užsukdavo važiuodamas pas gimines į Radviliškį.
Deja, paslapčia įsitvirtinusi sunki liga 2001 m. vasarą nutraukė jo gyvenimo ir, kaip pasirodė, kūrybos kelią. Nors artimiausi žmonės ir žinojo, kad jis ne tik fotografuoja, bet ir piešia bei tapo, bet kad tiek būtų padaryta ir taip padaryta, visiems buvo didelis netikėtumas. Apie tūkstantis aliejumi, pastele, akvarele nutapytų vidutinio ir mažo formato darbų ir darbelių, šimtai piešinių ir piešinukų, beje, reiktų neužmiršti ir fotografijų.
Pirmas įspūdis pamačius šiuos darbus kelia nuostabą – juk tai tikras impresiosionistas, per gamtos motyvų vaizdus siekiąs pajausti kaitą, virpėjimą, praeinamumą. O kad A. Kivilius žavėjosi impresionistais, liudija ir jo sukaupta biblioteka, itin brangūs Klodo Mone ir kitų to meto dailininkų albumai. Netenka abejoti, kad artimas bendravimas su dailininkais taip pat turėjo įtakos jo pirmiesiems tapybos bandymams. Dabar jau iš laiko nuotolio fragmentiškai prisimenamos jo pastabos apie kolegų darbus, netgi jo pasirinkimai fotografuoti.
Didžioji dauguma paveikslų, atrodo, nutapyti gamtoje, tai paliudytų ir giminaičių pastarųjų metų dažnos išvykos į apylinkes. Darbuose vyraujantys motyvai – jūra, pakrantės, laivai ir laiveliai, jūreivystės laikotarpiu aplankytų miestų vaizdai. Bet daugiausia yra gamtovaizdžių su medžių, pievų, laukų fragmentais. Neretai tas pats motyvas pakartojamas keletą kartų (ar tai neprimena K. Mone?). Gali būti, kad kai kur buvo pasiremta ir reprodukcijomis bei savąja fotomedžiaga. Neretai ant fotografijų antros pusės pieštuku, tušinuku ar flomasteriu nupieštos medžių studijos, kruopščiai perteiktos kamieno ir šakų konstrukcijos, žievės faktūra. Yra ir portreto bandymų.
Aš tiesiog nežinau Lietuvoje nei profesionalioje, nei liaudies dailėje analogų, kad tik po menininko mirties viešumon iškiltų milžiniškas kūrybinis palikimas, meninės tiesos paieškų kelias. Dabar belieka tik spėlioti, kokios paskatos jį vertė taip dirbti ir dirbti „tik sau“, ar būta ir kokių visuomeninių tikslų. Nelika abejonių, kad tai būta labai individualu, kad tai būta savęs ir aplinkos pažinimo kelias, tiesiog vienišo žmogaus gyvenimo būdas.
Šiame muziejuje 1960–1969 m. dirbo Albertas Kivilius, kuris tapo nuolatiniu sambūrio dalyviu, dailės gyvenimo ir dailės kūrinių fotografu, „savu tarp savųjų“. Netikėtai 1971 m. jis išvyko į Klaipėdą, tapo jūrininku, tačiau ryšiai su Šiauliais nenutrūko, ypač V. Triušiu. Dažnai pas jį, jau profesorių, užsukdavo važiuodamas pas gimines į Radviliškį.
Deja, paslapčia įsitvirtinusi sunki liga 2001 m. vasarą nutraukė jo gyvenimo ir, kaip pasirodė, kūrybos kelią. Nors artimiausi žmonės ir žinojo, kad jis ne tik fotografuoja, bet ir piešia bei tapo, bet kad tiek būtų padaryta ir taip padaryta, visiems buvo didelis netikėtumas. Apie tūkstantis aliejumi, pastele, akvarele nutapytų vidutinio ir mažo formato darbų ir darbelių, šimtai piešinių ir piešinukų, beje, reiktų neužmiršti ir fotografijų.
Pirmas įspūdis pamačius šiuos darbus kelia nuostabą – juk tai tikras impresiosionistas, per gamtos motyvų vaizdus siekiąs pajausti kaitą, virpėjimą, praeinamumą. O kad A. Kivilius žavėjosi impresionistais, liudija ir jo sukaupta biblioteka, itin brangūs Klodo Mone ir kitų to meto dailininkų albumai. Netenka abejoti, kad artimas bendravimas su dailininkais taip pat turėjo įtakos jo pirmiesiems tapybos bandymams. Dabar jau iš laiko nuotolio fragmentiškai prisimenamos jo pastabos apie kolegų darbus, netgi jo pasirinkimai fotografuoti.
Didžioji dauguma paveikslų, atrodo, nutapyti gamtoje, tai paliudytų ir giminaičių pastarųjų metų dažnos išvykos į apylinkes. Darbuose vyraujantys motyvai – jūra, pakrantės, laivai ir laiveliai, jūreivystės laikotarpiu aplankytų miestų vaizdai. Bet daugiausia yra gamtovaizdžių su medžių, pievų, laukų fragmentais. Neretai tas pats motyvas pakartojamas keletą kartų (ar tai neprimena K. Mone?). Gali būti, kad kai kur buvo pasiremta ir reprodukcijomis bei savąja fotomedžiaga. Neretai ant fotografijų antros pusės pieštuku, tušinuku ar flomasteriu nupieštos medžių studijos, kruopščiai perteiktos kamieno ir šakų konstrukcijos, žievės faktūra. Yra ir portreto bandymų.
Aš tiesiog nežinau Lietuvoje nei profesionalioje, nei liaudies dailėje analogų, kad tik po menininko mirties viešumon iškiltų milžiniškas kūrybinis palikimas, meninės tiesos paieškų kelias. Dabar belieka tik spėlioti, kokios paskatos jį vertė taip dirbti ir dirbti „tik sau“, ar būta ir kokių visuomeninių tikslų. Nelika abejonių, kad tai būta labai individualu, kad tai būta savęs ir aplinkos pažinimo kelias, tiesiog vienišo žmogaus gyvenimo būdas.
Menotyrininkas Vytenis Rimkus
