Nauja paroda Antano Mončio meno muziejuje: „Sigita Ūla Gečaitė. Saulėtekio sustojimas”

Paroda Antano Mončio meno muziejuje:

„Sigita Ūla Gečaitė. Saulėtekio sustojimas”

Paroda veiks 2026 m. sausio 18 - vasario 15 d.
Parodos atidarymas 2026 m. sausio 18 d. 15 val. 

Saulėgrįžos spalvų testas

Stebintys žiemos saulėgrįžas žino: keletą dienų procesas sustoja, diena tarsi sustingsta, virpėdama laiko
tą pačią trukmę. Jau pagauta dienų trumpėjimo pagreičio, įsijautusi į šiaurietiškos nakties plitimą
sutrinki, nekantrauji – paradoksaliai norisi dar. Kad naktis būtų dar ilgesnė, kad panirtume į begalinę
tamsą kaip Norvegijoje ar Islandijoje, kur vienus vilioja šiaurės pašvaistės, o kitus – nordic noir. Bet
Lietuvoje tamsa taip ir nesunaikina šviesos. Saulėtekiai pasistumia, dienos trukmė kisteli tik pavažiavus
šiauriau, bet grįžus namo – vėl tos pačios laiko žymės. Žinai, kad po šio sustojimo prasidės šviesos
sugrįžimas. Savaime džiugus. O lėto nirimo į šiaurietišką tamsą melancholija bus prarasta – iki kito
vėlyvo rudens.

Čia atpažįstu mane su menininke Sigita Ūla Gečaite siejančią saulės stebėjimo aistrą – ypač per
saulėgrįžas. Aš tik užrašinėju savo patirtis. Sigita Ūla jas išreiškia spalvomis. Būdai įvairūs. Žiemą, kai
saulė teka vėlai, net pelėdoms patogu imti fotoaparatą, išsiruošti laukan ir fiksuoti prieššviesio dangų.
Nors procesas kartojasi kiekvieną rytą, nors visą mūsų trumputį gyvenimą ir nuo pat Žemės atsiradimo
saulė kyšteldama spindulį virš horizonto pažada naują dieną, sunku išvaikyti stebuklo jausmą. Ir
nebūtina. Stebuklas telieka. Jį kuria ypatinga šviesa – nenusakoma. Kinta bežiūrint ir kaskart būna
kitokia, tarsi naujai užmaišyta. Jos išraiška – spalvos, susikuriančios grumiantis, siautėjant, dūkstant
fotonams, sklindant skirtingo ilgio elektromagnetinėms bangoms. Kai pagalvoji, kiek daug ten judesių
– begalybė. Galbūt stebuklą ir kuria susitikimo su begalybe nuojauta. Su nematomų materijos dalelių
begalybe. Su amžinojo, nors turinčio nutolusią pradžią ir pabaigą, kosminių kūnų sukimosi ir skriejimo
begalybe. Su laiko, prasidėjusio ir pasibaigsiančio kartu su visata, begalybe. Begalybė irgi turi ribas,
bet mums, be galo mažiems visatos kūnams, ji atrodo pakankamai beribė, kad gniaužtų kvapą.
Yra ir kitas būdas atšvęsti saulėtekį. Galima užsimerkus imti keletą pieštukų ir palikti tų atsitiktinumo
pamėtėtų spalvų pėdsakus ant popieriaus. Ką tai turi bendro su saulėtekio, gamtos, visatos patirtimi? Iš
pažiūros – nieko. Paimi kelis po ranka pasitaikiusius daiktus, nieko nesprendi ir nematuoji. Bet
atsitiktinumas skleidžia kitokį stebuklo jausmą. Atpalaiduodamas nuo mąstymo, nuo sprendimo, nuo
prasmės atsitiktinumas tarsi perduoda žinią iš anapusybės. Iš ten, kur nėra nei žmogiško mąstymo, nei
žmogiško sprendimo, nei žmogiškos prasmės. Nes ten yra mums nesuvokiama prasmė, net jei
racionaliai mąstant tai būtų beprasmybė. Begalinės nesuvokiamybės tikrumo patirtis – irgi stebuklas,
priskiriamas sakralumo sferai. Leisdami jai įsiveržti į mūsų kasdienius veiksmus prie jos prisiliečiame.
Sigita Ūla Gečaitė kasdien palieka to prisilietimo pėdsakus. Jie irgi nieko nepaaiškina, nesuvokiamo
nepadaro suvokiamu. Bet ir nereikia. Įtraukia pati atsitiktinumo praskeltos prasmės bedugnė – į ją gera
kristi.

Nujaučiu, kad ši menininkė tapo kaip kvėpuoja. Jai pakanka saulei tekant išeiti iš namų į peizažą, kur
šviesa pasiekia akis per tarpininkus. Tarpininkai – visa gamta, budinama gausėjančios, sklindančios,
šiltėjančios šviesos. Bet svarbu nesusifokusuoti į detales, į žolių ir lapų pavidalus, į kamienų ir šakų
brėžinius, į paukščių siluetus. Matyti, bet nematyti. Leisti jiems visiems įspausti spalvos patirtį tavo
(pa)sąmonėje. Tuomet išryškėja ne tiek atpažįstami gamtos elementų pavidalai, kiek pats buvimas.
Gyvybės stebuklas, nulemtas planetos vietos ir trajektorijos kosmose, ryšio su viena žvaigžde, kuri yra
nei per toli, nei per arti, nei per karšta, nei per šalta, nei per didelė, nei per maža, kad kasdien gimdytų
gyvastį iš naujo. Visuotinį buvimą galima išlieti akrilo sluoksniais drobėje, kad ir kiti, galbūt dar
nepabudę ar iškart per plačiai atsimerkę, tai irgi patirtų.

Parodoje išskleistas pasikartojančios meditacijos ritualas išskaidrina. Menininkė veikia tarsi laiko
begalybės antena. Transliuoja šviesą, kad nepamirštume kasdien viltis stebuklo.
Agnė Narušytė