Dr. JONO ŠLIŪPO 150–ųjų gimimo metinių minėjimas
2011-03-04
2011 m. kovo 7 d. 16.00 val.
Dr. JONO ŠLIŪPO 150–ųjų gimimo metinių minėjimas
GĖLIŲ PADĖJIMAS PRIE PAMINKLO
ATNAUJINTOS EKSPOZICIJOS PRISTATYMAS MEMORIALINĖJE SODYBOJE
_______________________________________
Dr. JONAS ŠLIŪPAS
Dr. Jonas Šliūpas – gydytojas, aušrininkas, žymus visuomenės ir kultūros veikėjas, publicistas, liberalas, laisvamanis, redaktorius, leidėjas, mokslinių darbų autorius, istorikas, vertėjas, oratorius, diplomatas, kovotojas už lietuvybę, lietuviškos spaudos atgavimą, pirmasis Palangos miesto burmistras. Šiemet, kovo 7 dieną, minime 150-tąsias jo gimimo metines.
Jonas Šliūpas gimė 1861 metų kovo 7 dieną Rakandžių kaime, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje, ūkininkų šeimoje. 1873 metais įstojo į Mintaujos vokiečių gimnaziją, kurią baigė 1880 metais. Pinigais jį šelpė dėdė klebonas Aloyzas Šliūpavičius, vėliau pragyvenimui užsidirbdavo pats, mokydamas turtingųjų vaikus. Studijavo Maskvos (1880-1882), Petrapilio (1882) universitetuose. Kilus riaušėms, kartu su kitais studentais suimtas. Kaip sunkiai sergąs ligonis, nebuvo išvežtas į Sibirą, bet nutremtas į Kauno guberniją. Jam leista gyventi tėviškėje, tik su vietos policijos priežiūra.
J.Šliūpas slapta perėjo Prūsų sieną ir nuvyko į Šveicariją, kur norėjo studijuoti svetima pavarde. Dėl materialinių priežasčių to padaryti nepavykus, leidėjo M.Jankaus kvietimu 1883 metais išvyko į Bitėnus redaguoti „Aušrą“, prieš tai aplankęs dr. J.Basanavičių Prahoje ir gavęs iš jo nurodymus dėl „Aušros“ leidimo.
„Aušra“ (Auszra)– pirmasis tautinis lietuvių periodinis leidinys, vadintas laikraščiu, nors ėjo žurnalo pavidalu kartą per mėnesį nuo 1883 metų kovo iki 1886 metų birželio mėnesio. Šis laikraštis buvo leidžiamas Mažojoje Lietuvoje – Ragainėje ir Tilžėje. Kadangi Rusijos teritorijoje įsteigti legalų laikraštį nepavyko, jis buvo leidžiamas už Rusijos imperijos ribų ir knygnešių slapta gabenamas į Lietuvą. Laikraščiui parinktas J.Šliūpo pasiūlytas pavadinimas. Svarbiausias šio leidinio uždavinys – kelti lietuvių tautinę savimonę, telkti lietuvius, ugdyti pagarbą lietuvių kalbai, garbingai praeičiai, liaudies kultūrai, tautosakai, kviesti lietuvius priešintis pavergėjams, rusinimui. Redaktoriai buvo J.Basanavičius (1883), J.Šliūpas (1883-1884), J.Mikšas (1883-1886), M.Jankus (1884-1885), J.Andziulaitis-Kalnėnas (1886).
1884 metais dėl veiklos „Aušroje“ J.Šliūpą ėmė persekioti vokiečių žandarai, liepė išvykti iš šalies. Su M.Jankaus pasu jis išvyksta į Lietuvą. Pasislapstęs Pernaravoje pas dėdę kunigą, Marijampolėje, Varšuvoje, Mintaujoje, gaudomas rusų, per Liepoją išvyko į Palangą. Tarpininkaujant kunigui M.Jurgaičiui, Palangos žvejai 1884 metais jį slapta nugabeno į Klaipėdą. Nukeliavęs iki Hamburgo, J.Šliūpas išplaukė į JAV.
1884-1919metais J.Šliūpas gyveno Amerikoje. 1885 metais pas jį atvyko sužadėtinė Liudvika Malinauskaitė-Eglė, su kuria jis tuoj susituokė. Amerikoje gimė trys L. ir J. Šliūpų vaikai – Aldona (1886), Keistutis (1888), Hypatija (1893). Jonas Šliūpas baigė Merilendo medicinos mokyklą (1887-1891), gavo gydytojo teises ir medicinos dr. laipsnį. J.Šliūpas dažnai kilnojosi iš vienos vietos įkitą dėl savo lietuviškos veiklos. Gydytojo praktika jis vertėsi daugiausia Pensilvanijoje.
1917 metais jis išvyko į Rusiją su lietuvių veikėjais suderinti JAV lietuvių Lietuvos laisvės siekimus. Tais pat metais dalyvavo Stokholmo lietuvių konferencijoje. 1919 metais J.Šliūpas Londone organizavo Lietuvos atstovybę ir buvo pirmasis dar viešai Anglijos nepripažintos Lietuvos atstovas. J.Šliūpas Lietuvos delegacijos sudėtyje vyko į Paryžiaus taikos konferenciją.
1919 metais J.Šliūpas grįžo į Lietuvą ir buvo išsiųstas Lietuvos pasiuntiniu Latvijai ir Estijai. 1920 metais grįžo į Kauną, po to išvyko į JAV rinkti aukų Lietuvos atstatymui ir investicijų pramonei. 1921 metais grįžo į Lietuvą, nuveikęs didelį darbą. Vėliau buvo paskirtas Lietuvos banko direktoriumi ir tuo pat metu Biržų gimnazijoje iki 1922 metų dirbo mokytoju. Iš ten persikėlė į Šiaulius, taip pat dirbo mokytoju gimnazijoje.
1923-1930 metais Kauno universitete dėstė medicinos istoriją, jam suteikti medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų Garbės Daktaro vardai.
1928 metais, ilgokai sunkiai sirgusi, miršta dr. J.Šliūpo sutuoktinė Liudvika.Žmonos mirtis jam buvo didelė netektis. Ji buvo viena pirmųjų lietuvių moterų literačių, žurnalistė, poetė, Šliūpo bendradarbė nuo 1884 metų. Amerikoje ji dirbo įmonėse, finansiškai padėjo vyrui leisti laikraščius, rašyti veikalus, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Be žmonos mirties, jį ištiko ir materialinis smūgis – žlugo jo žento Martyno Yčo Prekybos ir pramonės bankas, kuriame J.Šliūpas turėjo nemažai akcijų. Jis taip pat buvo laidavęs žento vekselius, ir reikėjo juos išpirkti. J.Šliūpas neteko savo santaupų, atsivežtų iš Amerikos ir įdėtų į įmones.
Neviltyje ir vienatvėje atsidūrusiam dr. J.Šliūpui paguoda tapo antrosios vedybos 1929 metų rudenį. Jis vedė jauną palangiškę Grasildą Grauslytę. Kadangi J.Šliūpo vaikai nepritarė šioms vedyboms, J. ir G.Šliūpai išsikėlė iš Kauno ir, nusipirkę sodybą su žemės sklypu, nuo 1930 metų apsigyveno Palangoje. Tais pačiais metais jiems gimė sūnus Vytautas.
Įsikūręs kurorte, dr. J.Šliūpas rūpinosi, kad Palanga gautų savivaldos teises. 1932 metais Lietuvos ministrų kabinetas suteikė Palangai antraeilio miesto teises. Tais pačiais metais buvo išrinkta pirmoji Palangos miesto taryba, o dr. J.Šliūpas tapo pirmuoju miesto burmistru.
1933-1936, 1939-1941 metais (su pertraukomis) dr. J.Šliūpas buvo kurorto burmistras. Jis rūpinosi, kad Palangoje būtų išlygintos, išgrįstos ir prižiūrimos gatvės, sutvarkyta turgaus aikštė, nutiesti tilteliai per Roužės (Rąžės) upelį, pagaminti nauji suolai miesto skveruose, persirengimo kabinos pajūryje, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, įvestas reguliarus susisiekimas, sodinami medeliai. Jis derėjosi su elektros stoties savininke P.E.Gutmaniene dėl pigesnių įkainių, nupirko kurortui motorinę valtį, gynė miestiečių teises dėl ganyklų. Burmistrui teko pradėti įgyvendinti naująjį miestų žemių įstatymą, rūpintis gimnazijos steigimu, mokyklos statyba, įrodinėti, kovoti, kad mieste būtų įkurta viešoji biblioteka, ambulatorija, senelių prieglauda, vaikų darželis. Jis rūpinosi įvairiais miesto gyventojų ir bendraiskurorto reikalais.
1933 metais Palangoje vyko Lietuvos skautų sąskrydis, į kurį buvo pakviesta daug svečių. Atvyko pasaulinės skautų organizacijos įkūrėjas Robert Baden-Powell su žmona, Lietuvos skautų šefas prezidentas A.Smetona su žmona ir daug kitų garbingų svečių. Dr. J.Šliūpas suruošė iškilmingą priėmimą, pasakė sveikinimo kalbą, vertėjavo. Dėka burmistro organizuotumo Palanga puikiai pasirodė, priimdama pasaulinio garso svečius, tuo pagerindama Palangos įvaizdį.
1936 metais Kauno valstybės teatre vyko dr. J.Šliūpo 75 metų sukaktuvių minėjimas. Lietuvos žmonės gerbė J.Šliūpą, buvo daug sveikinimų. Jubiliejaus proga jam irjo šeimos nariams buvo padovanoti bilietai kelionei į JAV. Nuvykęs ten sušeima, jis įvairiose vietose skaitė paskaitas JAV lietuviams.
Ypač daug jėgų, sumanumo, energijos prireikė burmistrui po didžiojo 1938 metų Palangos gaisro. Sudegė 120 gyvenamųjų namų, mūrinė gimnazija, pradinė mokykla, paštas, klebonija, gintaro dirbtuvės, krautuvės, viešbutis, telefono stulpai. Operatyviai reikėjo pasirūpinti pastogės netekusiais miestiečiais, išspręsti maitinimo, šalpos, labdaros klausimus,vėliau – perplanuoti ir naujai tvarkyti gatves, atstatyti įstaigas.
Dr. J.Šliūpas bendradarbiavo su pažangių palangiškių S. ir L. Vaineikių šeima.
1940 metais, rusų armijai užėmus Lietuvą, dr. J.Šliūpui pasiūlė dirbti naujaisudaromoje vyriausybėje, bet jis atsisakė. 1940 metų liepos mėnesį bolševikinė okupacinė valdžia atleido J.Šliūpą iš Palangos burmistro pareigų. 1941 metų birželio mėnesį jis vėl pradėjo eiti šias pareigas, bet, pradėjęs vokiečių okupacinėse įstaigose protestuoti prieš neteisėtą žydų gyventojų naikinimą, išpareigų buvo pašalintas.
1944 metų rudenį dr. J.Šliūpas su šeima iš Lietuvos pasitraukė į Austriją. Palanga buvo paskutinė jogyvenamoji vieta Lietuvoje. Daugiau į savo kraštą jis nebesugrįžo. 1944 metais vokiečių valdžia jį pakvietė į Berlyną pasakyti per radiją kalbą JAV lietuviams. Savo paruoštos kalbos jam neleido skaityti, o su priverstinėmiskorektūromis tekstą skaityti jis atsisakė. Konflikto metu, ištikus širdies priepuoliui, dr. J.Šliūpas mirė. Berlyno krematoriume jo kūnas buvo sudegintas, o urna su pelenais 1948 metais buvo pervežta ir palaidota lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Lietuvių visuomenė jam pastatė paminklą, 1950 metais vyko iškilmingas šio paminklo atidarymas. Šalia palaidota ir žmona Grasilda Šliūpienė ( mirė 1976 metais).
Savo nenuistama visuomenine veikla dr. J.Šliūpas kovojo prieš Lietuvos pavergėjus, nutautinimą, siekė atgauti spaudą. Jis norėjo ištraukti lietuvius iš skurdo, dėjo pastangas, kad jie šviestųsi, lavintųsi, būtų ekonomiškai nepriklausomi. Savo tautiečiusjis ragino atgimti, veikti, budinti lietuvybę. Drauge su M.Jankumi Tilžėje įkūrė „Apšvietos ir mokslo“ draugiją (1883-1884). JAV įsteigė „Lietuvos mylėtojų draugystę“ (1885-1888), 1886 metais sutelkė lietuvius į „Susivienijimą visų lietuvininkų Amerikoje“, įkūrė „Lietuvių mokslo draugystę“ (1889-1896) „Lietuvių laisvamanių susivienijimą“ (1900-1910). Po 1914 metų lietuviškoji veikla iš dalies tapo diplomatine kova už Lietuvos laisvę.
Dr. J.Šliūpas siekė ir ekonominio savarankiškumo. Jis skatino lietuvius mokytis amatų, prekiauti. Matydamas išeivių skurdą, ypač ligos atvejais, jis steigė lietuvių susivienijimus bei draugijas, kur šalia kitų lietuviškųjų reikalų nepamiršo ir šalpos. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jis steigia eilę akcinių bendrovių. 1921-1925 metais jis dalyvavo, steigiant Lietuvos garlaivio bendrovę, Geležinkelio (nuo Biržų iki Šiaulių) statymo bendrovę, Biržų spaustuvę, Titnago spaustuvę, Lietuvos prekybos ir pramonės banką ir kt.
Be „Aušros“, J.Šliūpas redagavo „Uniją“ (1884-1885), „Lietuviškąjį balsą“ (1885-1889), „Apšvietą“ (1892-1993), „Naująją gadynę“ (1894-1896), „Laisvąją mintį“ (1910-1915) ir kt. Savo redaguojamus laikraščius kartais pats vienas ir prirašydavo, žadindamas lietuvio tautinį jausmą, skatindamas ekonomiškai pakilti. Jis bendradarbiavo ir kitų redaguojamoje spaudoje, pasirašydamas ir savo pavarde, ir slapyvardžiais. Mūsų kultūros istorijai yra reikšminga dr. J.Šliūpo publicistika, teoriniai ir kritiniai raštai. Jis atskirai leisdavo ir savoraštus, dažniausiai asmeninėmis lėšomis. Dr. J.Šliūpas parašė pirmą lietuvių literatūros istoriją – „Lietuviszkieji rasztai ir rasztininkai“ (1890), paskelbė darbų Lietuvos istorijos, etnografijos, medicinos, teisės, bažnyčios istorijos, tikybos, mitologijos klausimais, vertė kitų autorių mokslinius veikalus.
Už nuopelnus Lietuvai dr. J.Šliūpas apdovanotas 1928 ir 1936 metais LDK Gedimino I ir II laipsnio ordinais, 1933 metais aušrininkų serijoje išleistas pašto ženklas sujo atvaizdu. Nuo 1926 metų jam paskirta nepaprasto veikėjo pensija po 500 Lt mėnesiui. 1933 metais jis buvo apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu.
Tėvo atminimo įamžinimu iki šiol rūpinasi sūnus Vytautas Jonas Šliūpas. Jis 1987 metais įsteigė „Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą“, padėjo daug pastangų, kad visas tėvo archyvas, išblaškytas po visą pasaulį, būtų sukauptas vienoje vietoje. Palangoje 1989 metais įkurtas Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas- dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, o 2003 metais šalia sodybos atidengtas paminklas dr. J.Šliūpui (skulpt. A.Toleikis, D.Lukoševičius, archit. J.Galdikienė).
Dr. J.Šliūpas visą gyvenimą dirbo Lietuvai, jo žmonėms. Savo veikla jis buvo panašus į banguojančią Baltijos jūrą – jei viena banga nuslūgo ( iširo jo įkurta draugija ar nustojo eiti periodinis leidinys), tai su dar didesne jėga atėjo nauja banga, pareikalavusi dar didesnių pastangų, ryžto, užsispyrimo, sumanumo, nuolatinio darbo. Visos šios bangos tarsi pureno dirvą, kurioje Lietuvoje galėjo subujoti dr. J.Šliūpo veiklos rezultatai –puoselėjamos humanistinės vertybės, tautiškumas, patriotizmas, pilietiškumas, nepriklausomybė, išsaugota gimtoji kalba. Dr. J.Šliūpo vardas primena mums jaukią, šiltą asmenybę, kovotoją dėl savo krašto kultūros, spaudos, kalbos, laisvės, nuoširdų ir darbštų Lietuvos visuomenės veikėją, „gaspadorišką“ Palangos burmistrą. Dr. J.Šliūpo pavardė papuoštų Palangos Garbės piliečių sąrašą.
Paruošė Bronislava Spevakovienė, Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus vedėja
