Asmeninė asistentė Lolita Dambrauskienė: apie empatiją, kantrybę ir didelį norą padėti kitam

Lolita Dambrauskienė – asmeninė asistentė, kurios kasdienybė kupina ne tik fizinės pagalbos, betir rūpesčio. Po dviejų dešimtmečių, praleistų emigracijoje, Lolita savo vietą po saule rado Palangoje, o savo tikrąjį pašaukimą – darbe, reikalaujančiame ypatingos empatijos. Šiame pokalbyje Lolita atvirai dalijasi savo istorija, pasakoja apie ryšį su globotine Zinute ir tuo, ko išmokė ši stipri draugystė.

Lolita, ar galėtumėte papasakoti apie save? Gimėte ir augote ne Palangoje. Kas Jus sužavėjo šiame mieste, kodėl nusprendėte atvykti ir kurti čia savo gyvenimą?

– Esu ketvirtos kartos kaunietė – Kaune gimiau ir užaugau. Vėliau, kaip ir daugelis, emigravau į Jungtinę Karalystę. Ten praleidau net dvidešimt metų, turėjau savo nedidelį restoranėlį. Tačiau, kad ir kur būčiau buvusi, grįžusi į Tėvynę visada svajojau gyventi ne gimtajame Kaune, o būtent čia, Palangoje. Mane visuomet nepaprastai žavėjo savita šio miesto aura. Šiandien jaučiu, kad po visų emigracijos metų pagaliau radau savo tikrąją vietą po saule.

Jei reikėtų save pristatyti trimis žodžiais, kurie visiškai nesusiję su Jūsų darbu ir pareigomis, kokie tai būtų žodžiai?

– Pareiga, mokėjimas išklausyti bei išgirsti ir, žinoma, meilė žmonėms.

Kas Jus asmeniškai gyvenime labiausiai džiugina? Kokios smulkmenos pataiso nuotaiką po sunkios dienos?

– Labiausiai džiugina tie momentai, kai galiu padaryti kažką gero kitam – būtent tada dieną galiu įvertinti kaip sėkmingą. O kai diena sėkminga, sunku net išskirti keliais žodžiais – tuomet džiugina absoliučiai viskas!

Kas Jus gyvenime labiausiai įkvepia? Kas yra Jūsų variklis?

– Visada labai gerai jausdavausi būdama naudinga kitiems. Matyt, tai ir yra mano pagrindinė gyvenimo filosofija.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado asmeninio asistento veikla? Kas paskatino pasirinkti būtent šį profesinį kelią?

– Būtent tas vidinis noras padėti, būti naudingai ir padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, kad kitam žmogui būtų lengviau, geriau ir patogiau, ir atvedė mane į šį kelią. Tai nebuvo atsitiktinumas, o natūralus mano vertybių pratęsimas.

Kokią savo charakterio savybę pati labiausiai vertinate ir kuri labiausiai padeda šiame darbe?

Savybė – empatija. Be jos šiame darbe tiesiog neįmanoma judėti į priekį.

 Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?

– Mūsų diena prasideda nuo rytinių ritualų: padedu atsikelti, atliekame higienos procedūras, apsirengiame, tuomet laukia pusryčiai. Vėliau gaminu pietus, maitinu, o jei tik leidžia galimybės ir oras – vėl trumpam išeiname pasivaikščioti. Dieną užbaigia pasiruošimas miegui, higiena ir paguldymas.

Galbūt prisimenate pačią pirmąją dieną, kai susitikote su savo kliente? Kokį pirmą įspūdį ji Jums paliko?

– Puikiai pamenu. Susitikome neįgaliųjų dienos centre. Vos priėjusi iškart paėmiau ją už rankų – ir ji man nusišypsojo. Tai buvo labai ypatinga akimirka, nes šiaip ji šypsosi gana retai.

Kas padėjo greičiau rasti bendrą kalbą – juk bendravimas Jūsų atveju yra kitoks?

– Dabar dažnai pagalvoju: jei Zinutė būtų sveika, mes būtume draugės. Mus sieja kažkokia nematoma bendra aura, vidinis ryšys.

Ar per šį laiką atsirado koks nors jūsų abiejų ritualas, kurį suprantate tik judu dvi?

– Taip, turime savo mažą tradiciją! Kiekvieną dieną po pasivaikščiojimo, maždaug valandą laiko, skiriame jaukiam ritualui – kartu geriame kavą su sausainiais.

Kokia buvo didžiausia pamoka, kurią išmokote būdama šalia savo žmogaus?

– Didžiausia ir svarbiausia pamoka – išmokti klausytis ir suprasti nekalbantį žmogų.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate savo darbe?

– Didžiausias iššūkis yra tai, kad mano žmogus nekalba. Zinutė nemoka žodžiais išreikšti savo norų, negali pasakyti, ką jai skauda. Visą tai aš turiu pajausti ir suprasti tiesiog iš jos akių bei kūno kalbos.

Kas šiame darbe Jus labiausiai žavi ir teikia daugiausiai džiaugsmo?

– Mane labiausiai žavi tie momentai, kai jos akyse pamatau nuoširdų dėkingumą, o veide – šypseną ir visišką pasitenkinimą. Tai atperka viską.

Ko apie save pačią nežinojote, kol nepradėjote dirbti šio darbo? Kokią savo naują pusę atradote?

– Pasirodo, aš esu labai kantri! Iki tol net nežinojau, kad turiu tiek kantrybės išteklių.

Šis darbas reikalauja milžiniško emocinio atidavimo. Kaip po sunkios dienos atgaunate jėgas ir kur leidžiate sau tiesiog pailsėti nuo atsakomybės?

– Geriausiai jėgas atgaunu tiesiog būdama namuose su savo šuniuku arba eidama ramiai pasivaikščioti prie savo mylimos jūros. Palangos gamta ir ramybė yra mano didžiausias energijos šaltinis.

Nuoširdžiai dėkojame Lolitai už šį pokalbį.

Tekstą parengė labdaros ir paramos fondas „Dienvidis“