A.Mončio namuose-muziejuje - krepšinio dvasia

 
„Palangos A. Mončio namuose-muziejuje – 1951 m. Europos krepšinio olimpiados dvasia“, - džiaugėsi muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, kabėdama apie turimą skulptoriaus Antano Mončio rašytą laišką savo bičiuliui Vladui Palubinskui į JAV. Jį muziejui perdavė muziejui dailininke Nijole Palubinskiene, gyvenanti Klyvlende.

„Laiškas suteikia sunkiai bepasiekiamos informacijos iš 1951 metais Paryžiuje vykusios Europos krepšinio olimpiados, kurioje žaidė ir du lietuviai. Manau, kad prasminga jį paskelbti Eurobasket 2011 išvakarėse, tuo labiau, kad laiško originalas yra ne kur kitur, o Palangoje. Garbinga, tiesa“, - kalbėjo L. Turauskaitė.

 

      
"Paryžius, 1951 gegužės 19
   Mielas Vladai,

 Dovanok, kad aš taip uždelsiau Tau padėkoti. Ruošiausi parašyti jau senokai, ber paskutiniu metu buvau užsiėmęs patriotiniais jausmais, kurie ir sutrukdė daug laiko. Buvo šitaip: Paryžiuj vyko Europos krepšinio Olimpiada. Buvo ir USSR. Jų komandoj žaidė du lietuviai: Stepas Butautas ir Justas Lagunevičius ir trys estai. “Rusai” laimėjo I vietą, čekai II, prancūzai III ir t.t. Butautas geriausias komandos žaidėjas, na dabar – ir Europos. Apie jį ir rašė visi laikraščiai, su jo nuotraukomis bei šaržais -  vadina krepšio karalium. Lagunevičius nepagailėjo komplimentų taip pat. Butautas gimęs 1925 m. Kaune. Maniau, kad gal kretingiškis, bet dabar nebežinau. 182 cm ūgio, plaukai gal ir tokie pat. Galėjo būti ir tas pats, bet kretingiškį pažinaojau su apskritais žandukais ir ružavą, o šitas pablyškęs ir netaip apskritas, žodiu, nežinau. Kiekvienu atveju norėjosi su jais pasikalbėti, bet nesisekė, nes buvo tiek šnipų, kad nebuvo galima pakrutėti, buvo ne tike jie apsaugoti, bet ir mes. Jų niekur neišleido – iš autobuso į aikštę, apstoti politrukų, žinoma, neuniformuotų, kurie ėjo masažuotojų ir trenerių pareigas, jų atvažiavo trigubai daugiau, negu žaidėjų, dar prisidėjo vietinių. Iš aikštės į autobusą ir į rusų ambasadą, kur juos, tur būt, masažuodavo. Su Kasiuliu, pritaikę progą, paklausėva – lietuviai? Atsakė labia nežymiai, kad niekas neatkreiptų dėmesio “aha” ir nestabtelėję nuėjo. Sukombinavę per rungtynes paprašyti pasirašyti autogramos, įbrukova mažiuką laiškiuką “Jeigu norėtų pasilikti čia – galimybė yra…”. Bet jokio ženklo iš jų nebegavova – jie arba nenorėjo, arba bijojo, gal nepasitikėjo mudviem, gal yra taip sutvarkyti, kad negali, gal bijo, kad perdaug nepamasažuotų.
 Komandos žaidėjai pavieniui stiprūs, bet solistai ir tarp savęs kombinacijų nedaro. Čekai, prancūzai ir turkai parodė gražesnį žaidimą. Amerikonai juos sumaltų į nieką, o su mūsų buvusiąja tremties komanda irgi nežinia kaip būtų. Su čekais sulošė vos vos 51 – 50.
 Dar nenufotografavau nė vieno darbo. Atsitiko taip: susitariau su fotografu, kad jis ateis pas mane, bet nesulaukiau. Paskiau man sargas pasakė, kad jis buvo atėjęs, bet, pasižiūrėjęs į laiptus, kad jais reikia lipti į 8-ą aukštą ir nesirįžęs, nuėjo. Netgi apsidžiaugiau, kad taip išėjo, nes būtų labai brangiai atsiėję. Reikės kur nors susirasti kokį mėgėją, kokį žmogų, kuris turi aparatą; dar nedaug turiu pažinčių. Buvau porą darbų išstatęs į parodą. Toks amerikonas iš Niujorko nupirko dvi mažas skulptūrėles, vieną iš parodos, kitą iš namų. Meno oficioze “Arts” šiek tiek paminėjo mane, kad, perbėgant parodos sales tenka stabtelti ties mano ir dar trejetos skulptorių geros kokybės, kurie yra verti komentarų, darbais. Turint galvoj, kad toj parodoj dalyvavo virš 300 skulptorių – jau neblogai.
 Šiaip jau dirbinėju, bandau, ieškau, kamuojuos ir dažniausiai tenka nusivilti.
 Kasiulio klausiau, kiek jis skaitytų savo tapybą doleriais. Aliejinę tapybą – 30 dol., pastelę – 20.
 Nebesiųskit daugiau čia to Robinsono, ba jis labia mušasi. Neužilgo čia atvažiuos Jūsų negrų profesionalų krepšinio komanda, stengsiuos pamatyti. Sako, kad Versalyje, kur yra Eisenhauverio kariuomenė, esą jau keletas ir lietuvių, buvusių D.P. Mano stipendija baigiasi birželio mėn. Apie liepos vidurį važiuosim vėl į tą pačią apylinkę, kur praleidom pereitą vasarą, ten gal būt turėsiu keletą užsakymų skulptūrai, tokiu būdu gal pasiseks užsikalti pinigo tam ne taip labia aiškiam priekiui. Matai, velnias savo vaiko nerauna.
 Su Galdiku išsiaiškinova, kad mudu esame kaimynai ir net giminės, sako: “Ar ne Tu padegei mano tėviškės ūkį?!! Atrodo, kad jam neužilgo gerokai pasiseks, gal būt parduos nebloga kaina daug paveikslų. Iki šiol vargsta žmogus.
 Geriausi linkėjimai visai familijai, kad Pons Dievs joudouto ė joudouto.
      Jūsų Antanas"