A. Mončio muziejuje spalio 26 d. atidaroma keturių menininkų fotografijų paroda

Spalio 26 d. 17 val. A. Mončio namuose – muziejuje (S. Daukanto g. 16) atidaroma keturių menininkų – Shaun’o Camp’o, Rimanto Plungės, Aritonės Plungienės bei Remigijaus Venckaus – fotografijų paroda “4 Žvilgsniai”. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.

A. Mončio namuose - muziejuje visuomenei pristatoma keturių, apie vaizdų kultūrą kūrybiškai mąstančių ir savo individualias idėjas vaizdinėje formoje perteikiančių kūrėjų paroda. Parodos tikslas - kvestionuoti matymo aktą, nesutikti su nusistovėjusia arba įprasta žiūrėjimo, stebėjimo ir / ar vizualinio patyrimo tradicija. Parodoje dalyvaujantiems menininkams (Shaun’ui Camp’ui, Rimantui Plungei, Remigijui Venckui ir Aritonei Plungienei) rūpi klausimas, kaip ir ką galima matyti, kaip ir ką galima paliesti žvilgsniu bei paliestąjį pasisavinti tarsi savo asmeninį išgyvenimą.
 Betaktilikos įvykstantis žvilgsnis nepatiriamas be įrankio (medijos). Menininkai vietoj teptuko ar pieštuko naudoja fotoaparatą, vaizdo kamerą, kompiuterį ir pan. Įrankis tarytum virsta rankomis, kurios dažniausiai geidžia paliesti, apglėbti, pasisavinti ir išsaugoti kaip tam tikrą, dar nepatirtą čia ir dabar veikiantįjį. Tai kas liečiama dažniausiai tampa siekiamu. Kūrėjai siekia paliestąjį saugoti bei tausoti. Reginį bei jo pakitimą menininkai eksponuoja kaip naują tikrovę.
 Liečiantis žvilgsnis gali būti aptariamas pasitelkiant prancūzų filosofo J. Derrida idėją apie lietimą, kuris vyksta per žiūrėjimo aktą. Mąstytojas teigia, kad vaizdų kultūra (o ypač tai kas vaizduojama ekrane) lemia pasaulio (pa)lietimo geismą. Žiūrėjimas į atvaizduojamąjį neatsiejamas nuo geismo būti atvaizduojamajame arba patį atvaizduojamąjį paversti dabarties struktūros dalimi, kuri galėtų turėti organišką ir kintančią apimtį. Šiuo atveju galima teigti, kad liečiantis žvilgsnis ypač (su)aštrėja tuo metu kai atvaizduojamasis sugestijuoja žiūrėjimo kryptį adekvačią žiūrovo žvilgsniui, kai atvaizduojamojo pasaulio objektas (netgi tas kuris tikrovėje suvokiamas kaip subjektas) atsigręžia ir žvelgia į žiūrovą. (Su)aštrėjęs liečiantis žvilgsnis yra tik pasaulio kompensacija. Kompensuojamasis yra nebūtinai išorinis pasaulis, bet ir vidinis, susijęs su asmenine patirtimi. Taigi, menininkai regimąjį atvaizdu
oja arba dekonstruktyviai įvaizdina bei pervaizdina. Kai atvaizduojamojo žvilgsnis susikerta su žiūrovo žvilgsniu tuomet vykstantis (su)aštrėjimas leidžia liečiantį žvilgsnį vadinti žvilgsnio bučiniu. Taigi, parodoje menininkai eksponuoja paliestus objektus ir subjektus. Kadangi jų palietimas yra dekonstruktyvus todėl sukurtas atvaizdas provokuoja žiūrovą išgyventi netolygų, naują lietimą.
Spalio 26 d. 13 val. muziejuje edukacinį užsiėmimą apie multimedijų meną Palangos vienuoliktokams ir dvyliktokams ves menininkas Rimantas Plungė.