Gegužės 14 d. A. Mončio namuose-muziejuje – parodos „Evaldas Jansas. Šių dienų didmoterys @ didvyriai“ atidarymas

Kviečiame į parodą „Evaldas Jansas. Šių dienų didmoterys @ didvyriai“. Parodos atidarymas vyks gegužės 14 d., 16 val. Antano Mončio namuose-muziejuje. Dalyvaus autorius.

Be Evaldo Janso neįsivaizduojamas pastarojo dvidešimtmečio mūsų vizualusis menas, nes Jansas visada šalia, o jo kūrybos posūkiai – tarsi laikmečio nervas, iliustruojantis dalį bendrų procesų.
Jo 10-ojo dešimtmečio objektuose ir performansuose visada buvo ryškus aštrus ribos su gyvybe pojūtis, atvirai rodomi atgrasūs dalykai, kuriuos pergyvenus atkovojama tai, kas gyva, ir kuriuose stipriai juntamas sustiprintas pasidygėjimas savimi ir aplinka. Radikali Janso strategija apimdavo ir atvirą nuogumo demonstravimą, ir gilinimąsi į kūno fiziologiją, obsceniškumo, skatologijos elementus – visą fantomišką su kūnu susijusią materiją, esančią subjekto viduje, intymiai su juo suaugusią ir drastiškai oponuojančią visam tam, kas sudaro švarų ir teisingą kūną. Apie 10-ojo dešimtmečio vidurį „substancinės kokybės“ svarba Janso darbuose atitiko to meto poreikius: tuomet buvo artikuliuojama naujoji meninė kalba ir itin svarbų vaidmenį čia atliko medžiagos kaip simboliškos materijos.
10-ojo dešimtmečio antroje pusėje daug kas pasikeičia. Autoreflektyvų įsigilinimą į save keičia subjektas kaip kultūrinių požymių visuma, kaip kultūrinis vaizdinys. Dažnai pats autorius ir yra veiksmą inspiruojantis operatorius su kamera, aplink kurį ir sukasi visa pasakojimo eiga, todėl neretai tai primena buitinius namų videovaizdelius. Jansas taip pat pereina prie videokūrybos. Jo filmuose vaizduojamos specifinės socialinės bendruomenės tampa „realybės ruošiniais“ arba „socialiniais ready-made‘ais. Evaldo Janso videoperformansai, kaip ir kita videokūryba, grindžiami autobiografiškumu. Atliekamas veiksmas paprastai priklauso socialinio ir etinio lauko paribiui, todėl santykis su žiūrovu atakuojantis, agresyvus, nes siekiama įteisinti kontroversiškus, oficialiai nelegitimuotus judesius.
Tyrinėdamas visuomenės pakraščius Jansas aiškino, kad jam įdomiau kalbinti gatvės girtuoklius ir kavinės senbuvius, nes tai leidžia atsikratyti „psichologinės įtampos“: jei kalbini kurį nors „mūsų laikų herojų“, turi išklausyti jo genialumo istoriją ir suteikti mainais „saldų jo vertės patvirtinimą“.
Bet laikas slenka ir į sceną sulipa kiti veikėjai. Tačiau Jansas nepratęs patylėti, netgi ir išduodamas save ankstesnįjį: jis nukreipia kamerą į herojus, kurių taip vengė anksčiau. Ilgametis projektas „Jansas TV“ pavertė jį konvencionaliu metraštininku, nerišliai klausinėjančiu tuos, kurie pasakoja savo genialumo istorijas. Klajonių geografija hermetizavosi ribotame mūsų meno lauke, kurio sanitaru Jansas ir tapo, palikęs (ne)vienišas tarp kalbančių galvų. Įkritęs į videomediją, užmetė meninius eksperimentus, apsiribodamas dokumentais.
1998 m. vykusioje parodoje „Po tapybos“ Jansas Šiuolaikinio meno centre apgyvendino benamį, kurio prišnerkštas guolis ir buvo eksponuojamas dienos metu. O 2014 m. dar sykį išdavė savo ankstesnius postulatus ir atidarė aliejinės tapybos parodą, skirtą lyčių santykių temai. Vyras ir moteris, menininko paveikslas. Taip paprasta? Tačiau nemeilės abstrakcijai jis neišduoda, ji pastovi: drobėse nenustygsta figūros, siužetai ir archetipai. Vietoje kažkada filmuotos realybės jis siūlo kitą, fantasmagorinę realybę. Trivialią meilės temą įkūnija erotiškai susijaudinę kentaurai ir pripučiamos sekso lėlės, o moters ir vyro duetas, kaip ir reikia tikėtis, telieka miesčioniškos idilės šaržu. Išlieka ir ankstesnis rizikos ir besaikio veiksmo pomėgis, neatsiejamas nuo tik taip jo suvokiamo menininko portreto.
O kas dabar? Matyt – buvusių klystkelių išnarstymas ir galbūt grįžimas prie senos geros autoironijos.